Menu
Savižudybių problema jau daug amžių yra aktuali visame pasaulyje. Lietuvoje kasmet nusižudo apie 1700 žmonių, o dešimt kartų daugiau, tai yra per 17000, kasmet mėgina nusižudyti. Kasdien Lietuvoje nusižudo 4-5 žmonės. Tai daugiau, negu žūsta avarijose.
Žmogus svarstantis apie savižudybę, siunčia signalus apie savo ketinimus, retai kada jie būna aplinkinių iššifruojami teisingai. Siunčiami signalai yra pagalbos prašymo signalai, nors ir netiesioginiai. Apskritai žmonės ne visada ieško pagalbos pas kunigą ar prašo jo patarimo, kai juos ištinka sunkumai, o juo labiau kai turi minčių apie savižudybę. Pastarieji dažnai nori pasilikti vieni su savo mintimis, nenori užkrauti savo rūpesčiais kunigo ir galvoja, kad susitvarkys patys. Šiuo atveju kunigui, o taip pat ir kiekvienam tikinčiajam dera mokėti atpažinti tokius signalus, nepasimesti ir imtis teisingų veiksmų, kurie gali padėti.
Presuicidinis sindromas dažniausiai pastebimas nesunkiai. Žmogus, mąstydamas apie savižudybę, labai stipriai kenčia. Tai galima pastebėti jo elgesyje, nes dažniausiai jis yra prislėgtas, piktas, irzlus, pesimistiškai žiūri į gyvenimą ir niekas jam neteikia džiaugsmo. Jausdamasis niekieno nemylimas ir atmestas, žmogus išgyveną dilemą tarp dvejų minčių: nusižudyti ir tęsti gyvenimą. Nuo slegiančių minčių žmogus kenčia kaip ir bet kas kitas, sirgdamas kokia nors liga. Dažniausiai žmogus, mąstantis apie savižudybę, tai pasako tiesmukai, nors ir juoko forma: „Kilpa: vienas du ir ramu“; „Norėčiau būti miręs“; „Nėra žmogaus, nėra problemos“ ir t.t. Pastebėjus, kad pašnekovas mąsto apie savižudybę ir norint jam padėti, galima imtis iniciatyvos ir pačiam pradėti kalbėti šia tema. Svarbu jos neišsigąsti ir nevengti.
Aplinkiniams savižudiškų ketinimų galintį turėti asmenį atpažinti padeda vadinamieji savižudybės grėsmės ženklai, kurie gali būti išreikšti tiesiogiai arba netiesiogiai. Dažniausiai užuominos būna netiesioginės: jos yra pastebimos iš žmogaus elgesio ir kalbos. Kur kas labiau sunerimti derėtų, jeigu žmogus pasako tikslią savo numatytos mirties vietą ir laiką arba aplinkybes. Pavyzdžiui: „Jau turiu viską, ko reikia. Jei ką, pasirūpink mano šunimi“; „Kažin, kiek laiko reikėtų kraujuoti, kad numirtum?“. Taip pat dažnai gali kalbėti apie kitų žmonių savižudybes ar jų ketinimus: „Vienas mano draugas sako, kad vieną dieną persipjaus venas ir baigs viską“; „Žmonės žudosi vaistais, gerdami kas pakliuvo. Kažin, kokios tabletės veikia geriausiai?“. Kitas ženklas, parodantis ketinimą žudytis, yra atsisveikinimo motyvai kalboje, taip pat skolų gražinimas, seniai pradėtų darbų užbaigimas. Toks žmogus gali sakyti: „Greitai aš jums nebetrukdysiu“; „Būsite laimingesni be manęs“; „Gal tau šis daiktas primins apie mane, kai manęs nebebus“. Žmogus, turintis minčių apie savižudybę, visada dvejoja prieš pasirinkdamas ir todėl jo kalboje gali būti tokių frazių kaip: „Toksai saldus nebūties troškimas ir toks skausmingas noras likti“. Tarp tokių dvejonių žmogus pasineria į gilią neviltį, jaučiasi vienišas ir vengia kitų, jaučia pyktį ir skausmą, o šiuos jausmus gali išreikšti sakydamas: „Nekenčiu savęs, nieko nebenoriu“; „Niekam aš nereikalingas“; „Palikite mane ramybėje“. Tokius ir panašius teiginius gali išsakyti tiek suaugęs, tiek ir paauglys.
Susidūrus su tokiu atveju, kai žmogus ne vien galvoja apie savižudybę, bet ir ruošiasi imtis konkrečių veiksmų, o jo gyvybei rizika jau yra labai didelė, šalia esančiam žmogui reikia staigiai imtis veiksmų, gelbėjant tokį žmogų. Pastebėjus, kad žmogus nori nusižudyti, svarbu yra nepalikti jo vieno, o palaikyti su juo pokalbį ir pašalinti priemones, kuriomis jis galėtų nusižudyti. Taip pat būtina bandyti užmegzti ryšį su juo ir sužadinti pasitikėjimą, taip pat kuo greičiau ieškoti pagalbos, iškviečiant greitąją medicinos pagalbą arba kreipiantis į specialistus – psichologus ir psichiatrus. Taip pat būtina pranešti to žmogaus artimiesiems apie jo problemą. Tai gali atlikti ne tik kunigas, bet ir kiekvienas tikintysis.
Žmogui, mąstančiam apie savižudybę, būtina nuoširdžiai pasikalbėti apie jam rūpimus dalykus su kitu, o norinčiam padėti dera pasistengti sudaryti atitinkamas sąlygas, kad pastarasis galėtų atsiverti ir išsipasakoti. Pradėjus kalbėti šia tema, visų pirma reikia dėmesingai klausytis, kad žmogus jaustųsi svarbus kitam. Svarbu taip pat įvertinti, kad žmogus, turintis savižudiškų minčių, pasipasakodamas turi peržengti daugybę barjerų, kurie iškyla norint pasikalbėti su kuo nors apie šias mintis, tad išklausantysis neturėtų lengvabūdiškai priimti jam išreikšto pasitikėjimo: nesvarbu, kas jis toks, dvasininkas ar katechetas ar paprastas pasaulietis. Būtina įvertinti, kad žmogus, patikėdamas savo mintis, iš tikrųjų ieško pagalbos. Pati pirma ir svarbiausia taisyklė yra klausytis, nes klausantis jau yra teikiama pagalba tam asmeniui. Taip pat nereikia bijoti tylos pauzių, jos kaip tik padeda pamąstyti klausančiajam ir pasirinkti tinkamą būdą sureaguoti. Besiklausant reikia įvertinti būtent šio žmogaus situacijos rimtumą: ar jis kol kas tik retkarčiais pagalvoja apie savižudybę, ar jau planuoja konkrečius veiksmus, ar jau yra suplanavęs kažką konkretaus, o gal jau ėmėsi konkrečių veiksmų, norėdamas nusižudyti. Tai nustatyti yra svarbu, norint imtis tinkamų veiksmų, kurie leistų išspręsti susiklosčiusią situaciją. Vystantis tokiam pokalbiui patartina žmogų raginti kalbėti, užduodant jam atvirus klausimus, skatinančius mąstyti apie savo poelgį, pavyzdžiui: „Jūsų manymu, šis poelgis būtų išmintingas?“
Norint pagelbėti žmogui, kuris mąsto apie savižudybę, geriausia yra padėti jam įsisąmoninti, kad savižudybė nėra išeitis, o gyvenimas yra besąlygiškai prasmingas. Pirmiausia reikia pabrėžti, kad nusivylimas gyvenimu tėra jausmas, o jausmas niekada negali būti argumentas. Nusižudydamas žmogus neras, ko ieško, neras problemos sprendimo. Pirmiausia ir nuolat turime priminti pasiryžusiam nusižudyti, kad savižudybė neišsprendžia jokios problemos. Nusižudant dėl to, kad gyvenime susiklostė sunki padėtis, yra tas pats kaip ir žaidžiant šachmatais, susidūrus su pernelyg sunkiu uždaviniu, paimti ir numesti visas figūras nuo lentos taip užbaigiant žaidimą. Toks poelgis, be abejo, būtų neprotingas ir neapgalvotas, neišsprendžiantis sunkaus šachmatų uždavinio.
Mąstantis apie savižudybę asmuo, dalindamasis šia informacija, visų pirma nori išsipasakoti, o visų antra, nori jaustis priimtas ir suprastas, užtat šiuo momentu jam ypatingai reikalingas palaikymas. Palaikant žmogų, svarbus palaikančiojo asmeninis optimistiškas požiūris įgyvenimą. Optimizmas neturi būti perdėtas ir išeiti iš už realizmo rėmų, nes tokiu atveju jis galėtų paveikti kitą neigiamai.
Šaltiniai:
Paimta iš kun. A. Romanovski, baigiamojo darbo, ,,Patoracinis bažnyčios atsakas į savižudybę“