• Polski
  • Lietuviškai

Ar kunigai prasimanė išpažintį?

[…] Žmogus, atšalęs tikėjime, klausia:  kam  toji  išpažintis  reikalinga,   —   ar   negalima   be    jos    apsieiti?    Netikintieji    laisvamaniai  eina toliau: jie tiesiog  neigia  išpažintį,  dėlto  kad  ji esanti nesąmonė, dėlto kad  ji  palengvinanti  daryti  pikta,  ir  t.t.  […]

Vienas priekaištų yra tas: išpažintis esanti kunigų prasimanymas. Kalbėkime visai žmogiškai. Jei kunigai  išpažintį būtų prasimanę, pirmu akies žvilgsniu reikštų, kad kunigai  užkrovė  sau  sunkią  naštą,  kurią  patys turi nešti, būtent: užkrovė  sau  pareigą  klausyti išpažinčių. — Tas iš karto pasirodo neįtikėtina, jei tik žinoma, kas yra išpažinčių klausymas. Nes juk galų gale  kunigai  yra  žmonės, kurie turi  visas  žmogaus  prigimties  silpnybes.  Jie  jaučia  nuovargį  kaip  ir  kiti  žmonės;  jie  gali  būti  nervingi,   baikštūs   kaip   ir   kiti;   jie nė sapnuose nebūtų  sapnavę  užkrauti  sau  sunkią naštą,  jei  nebūtų  buvę  kokio  nors  verčiančio  reikalo.  O   išpažinčių   klausymas,   tikrumoj, yra  kunigams  labai  sunki  našta.   Kas   mano,   kad išpažinčių klausymas yra  lengvas  menkniekis, tas supratimo neturi ką kalba. Užtenka pažvelgti į fiziškai ir  moraliai  varginančias  aplinkybes: sėdėti ilgas valandas (pasitaiko kunigui klausyti išpažinčių po dešimtį valandų per dieną) kiekvieną   šventadienį   ankštoje klausykloje, kame kvėpuojama ne geriausiu oru, kalbėti šnibždomis, įtempti ausį kad girdėjus šnibždomis  kalbantį  žmogų,  nuolat  turėti  įtemptą   dėmesį   kas sakoma,  klausyti  tamsiųjų  žmogaus  pusių; visa  tai  daryti  jaučiant  atsakomybę  už  kiekvienos sielos vadovavimą ir išganymą. Ar toks veiksmas, manai,  nėra  sunkus?  Ar  patys  kunigai, manai, būtų ant savęs tokią naštą  užsikrovę?  —  Niekuomet!  —

Toliau,  yra  žmonių, kurie įsivaizduoja, kad išpažintis yra tam  tikros  rūšies kankynė, skiriama tik šiaip  jau  žmonėms;  bet tie gudruoliai užmiršta, kad išpažinties eina kiekvienas kunigas, kiekvienas  vyskupas  ir  net pats  Popiežius,  ir  tai  daro  dar  dažniau   negu šiaip  jau  žmonės.  Jei  pasauliečiams  žmonėms yra sunku eiti išpažinties, tai juk tas pats  sunkumas yra ir kunigams, kurie taip pat eina iš­ pažinties. — Ne, žmogiškai kalbant, sakyti, kad kunigai prasimanė išpažintį, tėra tik paprasta nesąmonė. Tačiau kai kurie Bažnyčios priešai sako, kad    išpažintis    tebuvo    įvesta    1215    metais    Popiežiaus    Inocento    III    visuotinėj    vyskupų    santaryboj.    —    Tiktai    jie    klysta    nežinodami    istorijos. Kadangi   dvyliktame   šimtmety   žmonės   buvo   be-pradedą    rečiau    bevaikščioti    išpažinties,    tai    Laterano santaryba išleido įsakymą krikščionims eiti   išpažinties   bent   kartą   į   metus   (Velykų   laike) ir   priimti   šv.   Komuniją.   Taigi   ne   nuo   to   laiko išpažinties   vartojimas   prasidėjo.   Stačiatikiai   graikai   ir   rusai   taip   pat   turi   išpažinti;   bet   jie   nuo katalikų Bažnyčios    atskilo    jau    1054    metais:    kaip išpažintis pas juos    būtų    atsiradusi,    jei    ji    tik 1215   metais   būtų   Bažnyčion   įvesta?   —   nes   juk stačiatikiai   iš   kat. Bažnyčios   nebūtų   jos   priėmę. Panašiai    įvairūs    rytų    eretikai,    nestorionai,    eutichionai   ir   kiti,   kurių   liekanos   gyvena   Azijoj   ir Afrikoj,    nuo    Bagdado    iki    Aksumo,    —    jie    visi nuo   kat.   Bažnyčios   atskilo   jau   penktame   šimtmety,   —   o   bet   gi   jie   turi   išpažintį  ir   moko   ją esant Kristaus įsteigtą. Išpažinties įvedimas būtų svarbus įvykis Bažnyčioj: jei  ji  nebūtų  buvusi  nuo  Apaštalų  laikų,  bet  vėliau  įvesta,  būtų  kilę  pasipriešinimų, kaip  tai  dėdavosi,  kada  eretikai  mėgindavo ką nors naujo Bažnyčion įvesti. Jokių pasipriešinimų išpažinties atžvilgiu istorijoj nerandame.  Tai  reiškia,  kad  išpažintis  buvo  vartojama nuo pat Apaštalų laikų. Iš tikrųjų. Istorijoj    mes    randame    žinių,    kad išpažinties    praktika    yra    taip    sena,    kaip    sena yra     kat.     Bažnyčia.

  • Tertulionas, kurs gyveno antrojo šimtmečio gale (160—222 m.), daugely   savo   raštų   kalba   apie   išpažintį.   Ir   net   knygas parašė „Apie atgailą“; tarp ko kita jis rašo: „ Jei    jūs    nuo    išpažinties    traukiatės,    atsiminkit pragaro    ugnį,    kurią    išpažintis    užgesina“ (Lib. De Poenit.).
  • Origenas (185—255 m.) , kalba apie    reikalingumą    išpažinti    net    slapčiausias    nuodėmes,    kad    ir    mintimis    padarytas,    ir pataria     nusidėjėliui     rūpestingai     pasirinkti     kunigą, kuriam jis savo nuodėmes išpažintų (Hom. 2 in Ps.   37   ir      3   in   Levit.).   Arba   dar: „Teisieji   daro   atgailą   už   savo   nuodėmes,   jaučia savo    (nuodėmių)    žaizdas,    pripažįsta    savo    paklydimus,    ieško    kunigo,    prašo    išgydyti“    (Hom. in Num.    10,1).
  • Knygos Pastor    Hermae,    parašytos    Popiežiaus    Pijaus    brolio    140—154    metų laikotarpy,    mokina,    kad    Bažnyčia    turi    valdžios darantiems   atgailą   atleisti   nuodėmes.
  • Šv. Ignacas,   iš   eilės   trečiasis   Antiochijos   vyskupas,   buvo šv.    Jono    Apaštalo    mokinys,    nukankintas    turbūt 116    metais;    gi    šv.    Jonas    Apaštalas    pasimirė apie    100    ;    savo    viename    rašte    šv.    Ignacas kalba   bendrai,   kad   per   atgailą   žmonės   gali   sugrįžti   prie   Dievo   ir   „gyventi   pagal   Jėzų   Kristų“ (ep. ad    Philadelph.    n.    3).
  • Knygos „Didache“, arba   dvylykos   Apaštalų   mokslas,   parašytos   80-90    metų    laikotarpy,    sako;    „Viešpaties    dienoje susirinkę    laužykit    duoną    (= imkit    šv.    Komuniją)    ir   darykit   dėkojimus,   pirma   išpažinę   savo kaltes,   kad   jūsų   auka   būtų   gryna“   (Didache   14).
  • Pagaliau šv.    Rašte    Apaštalų    Darbų    knygos   mini,   kad   tikintieji   atlikdavo   išpažintį.   „Daug tikinčiųjų    ateidavo,    išpažindavo    ir    skelbė,    ką buvo    darę“    (Apd.    19, 18).    Regimai    čia    kalbama   apie   tikrą   nuodėmių   išpažinimą,   nes   aiškiai   sakoma,   kad   išpažindami   „skelbė,   ką   buvo darę“.

Iš tos trumputės istoriškos peržvalgos aišku,  kad išpažintis nėra kunigų prasimanymas: ji praktikuojama  taip  senai,  kaip  sena  yra   pati   kat. Bažnyčia. Tikrasis išpažinties įsteigėjas yra patsai Kristus […].

kun. B. Andruška J.S., Išpažintis, Kaunas 1926