• Polski
  • Lietuviškai

(7 min. skaitymo)

Angelai ir prigimtinė nuodėmė

Angelai – istorinis pagrindas

Susirinkimai ir sinodai:

Pirmasis sinodas, kuriame buvo ne tiesiogiai užsiminta apie angelus Trejybės kontekste[1] – Romos sinodas (382 m.). Kitas svarbus sinodas kuriame jau yra aptariama angelo prigimtis ir nuodėmės tema: Bragos sinodas (563 m.). Bragos sinodas tvirtina trys tiesas: angelas egzistuoja, buvo sukurtas kaip geras kūrinys ir kad jo prigimtis yra Dievo veikalu. Trys tiesos atsirado kaip atsakas Priscipiano sakytiems žodžiams, kad šėtonas išėjo iš tamsos ir ne turėjo Kūrėjo, bei yra blogio pradžia ir substancija[2].

1215 m. pop. Inocentas III sušaukė Laterano IV Susirinkimą, kuriame buvo patvirtintas tikėjimo išpažinimas ir suformuluotas angelų apibudinimas. Yra sakoma, kad Dievas „laikų pradžioje iš nieko sukūrė drauge vieną ir kitą, dvasinę ir kūninę kūriniją, tai yra angelus ir žemiškąjį pasaulį, o vėliau ir žmogų, tarsi bendrai – iš dvasios ir kūno – sudarytą“[3].

Vatikano I susirinkimas (1870 m.) – kartoja Laterano IV Susirinkimą, bet dar prideda kanoną, kuris pašalina iš Bažnyčios tuos kurie tvirtina, kad Dievas ne pašaukė į būtį dvasinius ir materialinius dalykus.

Vatikano II susirinkimas (1962-1965 m.) dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčia Lumen gentium akcentuoja angelų vaidmenį Bažnyčioje ir kalba apie pagarbą kuria atiduoda Bažnyčia angelams. Taip pat sako, kad angelai nors ir yra didingi, bet nusileidžia Marijai kuri yra išaukštinta virš visų angelų chorų[4].

Gnosticizmas, manicheizmas ir šventųjų pamokymai:

Apaštališkėji tėvai perspėja, kad tikėjimo negalima susiaurinti ir ieškoti vien dangaus kūrinijos, angelų būvimo ženklų arba aiškinti hierarchine angelų valdžią. Yra pavojus viską suprasti tik protu ir atmesti tikėjimo perspektyvą.

Kovoje su pagonišku gnosticizmu dar vadinamu hermetizmu, šv. Ireniejus iš Liono akcentuoja angelų sukūrimo faktą. Teigia, kad tai nėra būtybės nepriklausomos nuo Dievo ir ne reikalauja pagarbos ir garbės atidavimo. Priešingai negu gnostikai, šv. Ireniejus sako, kad Dievas sukūrė angelus, tam kad jie tarnautu žmonėms. Jie yra žmonių globėjai ir nereikia jų bijoti, bet reikia bijoti nupuolusiųjų angelų ir jokiu būdu su jais nekontaktuoti.

Išskyrus gnosticizmą, atsirado dar viena eretinė pakraipa – manicheizmas. Su šia erezija kovojo šv. Augustinas. Manicheizmas pasireiškia blogio garbinimu arba visomis satanizmo formomis. Manicheizmas mokė, kad yra du pasauliai nepriklausomi vienas nuo kito: gėrio pasaulis ir blogio pasaulis ir blogio pasaulis yra stipresnis. Pagal juos, tamsybių valdovas yra lygus Dievui, amžinas ir nesibaigiantis, jam priklauso blogio jėgos kurios gimsta iš materijos. Šv. Augustinas teigė, kad visas pasaulis yra sukurtas Dievo. Yra vienas Kūrėjas: dangaus ir žemės, regimų ir neregimų dalykų. Nupuolę angelai irgi yra Dievo kūriniais, nors ir yra sukilę prieš savo Kūrėją. Šv. Augustinas turėjo didelę įtaką visai viduramžių teologijai, nes akcentavo angelų intelektualinius pažinimo gebėjimus. Jis sakė, kad angelai buvo sukurti kartu su šviesa ir dalyvauja amžinajame Logos preegzistencijos šviesoje ir taip angelai patys yra šviesa, tiek kiek yra Dieve[5].

Kitas šventasis kuris kalbėjo apie angelus:  Šv. Tomas Akvinietis, vadinamas angeliškuoju daktaru. Rašė apie angelus: Dievas savo Apvaizda nepalieka žmogų vieną kovoti prieš daug galingesnes piktas dvasias, bet jam padeda savo malone ir angelų pagalba. Visais amžiais žmogus reikalingas dangiškos paramos, nes yra silpnas ir netobulas kūrinys. Žemėje gyvendamas, žmogus nuolatos yra velnio puolimų taikinys.

Teologinė reikšmė ir aiškinimas

Angelų prigimtis, funkcija ir nuodėmė pagal T. Akvinieti:

Šv. Tomas Akvinietis sako, kad angelai yra pirmais kuriniais kuriuos Dievas sukūrė ir apdovanojo buvimu ir protu. Kaip grynosios „formos“, angelai yra nemirtingi iš prigimties ir jiems nėra duota galimybė individualaus egzistavimo. Jų valdžia irgi yra grynai dvasinė. Angelų valia yra identiška jų pažinimui: yra nukreipta į „visa ko gėrį“. Jų valia nėra apribota; gali mylėti Dievą daugiau už viską. Todėl angelų nuodėmė įtraukia pilną pažinimą ir sutikimą, galima tai vadinti mirtina nuodėme. Angelai po savo valios pareiškimo yra nukreipiami arba į amžinąjį gėrį, arba į amžinąjį blogį. Taip teigdamas šv. Tomas Akvinietis nurodė ir esminį skirtumą tarp žmogaus ir angelo – valios pareiškimo skirtumas.

Dievas, būdamas išmintingas, nusprendė, kad kiekvienas angelas nusistatys amžiną savo šlovės laipsnį pagal tai kaip išlaikys Dievo išbandymus. Kiekvienas angelas nustatė savo galybę, laipsniškumą arba hierarchiją, pagal tai kaip laikėsi: kilnumo, meilės, pastovumo ir kitų dorybių. Dvasia gali augti savo tikėjimu ir dosnumu tol kol pasieks palaimingąjį regėjimą[6], po to augimas yra ne be įmanomas. Taip susidarė angelų hierarchija, chorai kurie šlovina Viešpatį danguje[7].

[1] DS 176; BF IV, 18

[2] Plg. Z. J. Kijas,  Księga o aniołach, Psl. 240

[3] KBK, 327 p.  Psl, 77

[4] Plg. Z. J. Kijas, Księga o aniołach, Psl. 241

[5] Plg. A. Tronina , Chrześcijańska nauka o aniołach, Psl. 331-337. (PDF dokumentas. )

[6] Bus Dievo akivaizdoje

[7] J. A. Fortea,  Interviu su egzorcistu, Psl. 18-19